Meilės istorijos

2010-07-31

Myliu Tave ne dėl to, koks Tu esi, o dėl to kokia esu aš būdama su Tavimi.

O taip..
Pirmoji tikra meilė. Pirmieji tikri, nuoširdūs jausmai. Pirmieji, kupini meilės bučiniai.
Nekalbu apie vaikystės meilę. Ne.. Jos jau pamirštos. Kalbu apie tikrą, nuoširdžią meilę. Apie žmogų, su kuriuo siejau savo ateitį.
Vos jį pamačiusi supratau - taip, tai jis. Tai tas žmogus, kurio man reikia. Jo ir niekieno kito.
Pirmasis susitikimas, pirmą kartą susitikę mudviejų žvilgsniai, pirmasis raudonis skruostuose, kai jis žvelgė tomis žaliomis akimis. Pirmieji jo bučkiai, vėliau peraugę į bučinius. Jo apkabinimuose jaučiau, kad jam patinku, vėliau - kad jis mane myli. Taip kaip aš jį. Visa širdimi. Visa siela.
Tie nuoširdūs pokalbiai, susikabinimai rankomis.. Paskendimas vienas kito glėbyje.
Ko gero sunkiausia kalbėti apie tuos apkabinimus.
Kada rodos tegul apkabina ir niekada nepaleidžia. Niekada. Glaudžiausi prie jo ir buvau laiminga. Jaučiausi tokia stipri, nepažeidžiama. Ir viskas dėl jo.
Kaip sakoma "Myliu Tave ne dėl to, koks Tu esi, o dėl to kokia esu aš būdama su Tavimi".
Tai galiojo man.
Su juo aš buvau laiminga. Tokia laiminga kokia dar niekada nebuvau.
Aš skraidžiau padebesiais, o mano širdyje skraidė drugeliai..
Man jo rekėjo.
Aš juo kvėpavau.
Tik juo buvau gyva.
Išeidamas jis išsinešė dalį mano širdies.
Išsiplėšė ją neatsiklausęs.
Maniau, kad numirsiu.
Nenorėjau nieko.
Man nieko ir nereikėjo.
Nors..Reikėjo..JO.
Bet jo nebebuvo.
Nebebuvo ir nebebus.
Atsiuntė:  Irma