Meilės istorijos | ||
2010-07-31
Aš myliu TaveSako, kad nei viena snaigė nesikartoja. Bet, Dieve, kiek jų iškrenta iš dangaus, ar įmanoma suskaičiuoti...Kokia nesibaigianti Dievo kūryba - man sunku tai sutalpinti į savo proto dėžutę. Aš net nepradedu varginti proto iš kur tai, kodėl tai, kiek daug tai ..Aš tiesiog grožiuosi Dievo kūryba, maudausi Jo grožio baltame gausume ir vaivorykštiniame spindinčių snaigių spindesy. Panašiai man yra ir su laiškais. Kai išgirdau pirmąsias žinutes, apimdavo labai keistas jausmas - tokio niekados nejutau. Taip būti negali, traškėjo protas, o snaigės toliau krito iš dangaus. Tas jausmas panašus į būseną, kai žmogus nuščiūva pamatęs stebuklą ir visa kas buvo žinota sena - nebetinka. Ir žmogus taip ir lieka tame gyventi, kaip vaikas atradęs savo stebuklų šalį vis eidamas gilyn į ją ir vis atrasdamas naujų nepažinių erdvių. Čia visa visai kitaip nei pragmatiškoje suaugusiųjų realybėje, čia turbūt būtina sąlyga yra tyrumas. Tik surambėk, kaip koks senas palūžęs rąstas ir visa dingsta, kaip sapnas. O gal būt reikia tik akcentus permesti kitur ir tavo kieta kasdienybės rutina pasirodys, kaip blogas sapnas... Reikia tik leisti būti stebuklui, reikia labai panorėt ir dar reikia labai mylėti...Aš tik dabar supratau kaip man viso šito reikėjo, reikia, supratau, kad be šito gyventi negaliu. Kartais rodos, kad pati Siektinybė, kai tu nusipelnai, tau pakloja laiptų pakopą link savęs. Tu jais užbėgi, o Ji tau vėl sukuria dangišką kelią, tokį paslaptingą, romantišką, nuostabų. Visų gražiausia jausti tame kelyje Palaimą. Ji čia visada šalia, ji tvyro ore, tvinksi širdį, ji kuria ir seką pasaką toliau...Man taip keista visa tai, taip beprotiškai gražu ir taip mielai keista, kad aš tikrai kaip vaikas lieku nuščiuvęs stebukle ir vis kartoju - aš labai myliu Tave...Atsiuntė: Vilija P. | ||