Meilės istorijos

2010-07-10

Tau į ausį

         Aš gyvenu, gyvenu ir bandau suvokti, kas tai yra laimė. Laimė, kai atsikeli iš ryto ir pamatai mylimo žmogaus akis. Laimė, kai rytinės kavos puoduke aptinki artimo šypseną, paukščių krykštavime bendrą širdies džiugesį, laime, kai žinai, kad tave myli ir mylės. Ištikrųju aš nemoku džiaugtis, nemoku būti laimėje, moku tik džiaugtis laimės trupiniais ir bijoti, kad tai tuoj baigsis.. Kai tik Tu sakai, kad meilei galas, man atrodo, kad tai normali būsena. Jo, ji baigiasi tam, kad vėl prasidėtų, ir vėl iš naujo, kad būtų dar džiugiau susitikti, dar nuostabiau pamatyti vienas kitą.  Ir kada ta meilė bus ir pradžia ir pabaiga viename. Aš žinau, kad aš taip  padarytas žmogus, kad kas be nutiktų mylėsiu Tave, o kaip -  tai jau mano subrendimo laipsnis. Kuo beprotiškiau myli, tuo kančia didesnė, bet ir palaima aukščiau. Rodos, kad jei visai arti būtum - suliepsnotum kaip feniksas ir atgytum Rojaus planuose.  O gal ir ne. Ką čia žinai žmogau, kaip ta meilė tave mokina. Ir ką ji mane mokina dabar ? Turbūt kantrybės, turbūt švelnumo, turbūt nuolankumo. O kam meilei to reikia? Kad spindėtų aukštai, kad neliestų jos godumas, pavydas, kad prisirišimas neskandintų liūdesy. Meilė mane mokina neprisirišti? Kaip aš galiu neprisirišti prie mylimų akių, prie tos švelnios sielos dainos, kuri neša mane nelaiko erdvėn. Aš prie to labai prisirišu ir tyčia, nes man tai svarbiausia. Be to aš negaliu gyventi, nebegaliu alsuoti ir išvis dar daug ko tyliai norisi pašnibždėti Tau į ausį, bet vis vien tai bus apie tą patį. Tai bus apie meilę, kurios man reikia, kurios viliuosi mums reikia, kad taptų ji amžinybės kibirkštį skeliančiu kristalu...ir dieviškai spindėtų :)

Atsiuntė:  Vilija P.