Meilės istorijos | ||
2010-07-10
VienumaVienuma...Aš viena... Vienui viena... Mano meilė egzistuoja tikrai ne man... Ir ne dėl manęs... Aš kasdien Tave matau ir jaučiu savo esybe, bet mano meilė ne man... Ar dar galiu savo širdį vadinti gyva?... Juk ji jau senai nebeplaka... Viskas... Nuo šiol ji akmuo, o ne širdis... Aš tai jaučiu... Akmuo, kuris pasiryžo visą likusį gyvenimą tūnoti manyje... Suteikdamas tik didelį skausmą ir nykias dienas... Pripažįstu, esu per daug įkyri ir elgiuosi per daug kvailai, kad atkreiptum į mane dėmesį... Net žodis atsiprašau nepadės... Kvaila, kvaila, kvaila...Tokia tik dėl to , kad be galo myliu... Tave... Tik Tave... Stengiuosi kažką pakeisti, bet esu bejėgė prieš jausmus... To anksčiau niekada nežinojau... Dabar žinau... Pastebėjau, kad Tavo gyvenimas sparčiai juda į priekį... O mano vis labiau nyksta... Aš noriu Tave pasivyti... Turiu tiek daug Tau pasakyti... Deja, Tu esi labai toli nuo manęs... Būdama šalia Tavęs jaučiu tik didelį šaltį... Mūsų kūnai arčiau nei arti yra niekas... Žmogus tik jausmų siela, valdanti kūną,,, O mūsų kūnai visada susitinka tik kaip statulos, kad žinotų, jog stovi vienas šalia kito... Sielos tarp mūsų neegzistuoja... Tai yra skaudžiausia... Niekada nepamiršiu to skausmo, kuris mane lydėjo skaičiuojant pasibaigiantį laiką... Mėnesiai... Savaitės... Dienos... Paskutinės valandos... Paskutinės akimirkos... Viskas... Galutinai išsiskyrė mūsų keliai... Likimas toks negailestingas... Niekada jo nemėgau... Man neįmanoma jo pamėgti... Aš vis dar viliuosi, kad visi tie stiprūs žvilgsniai, prisilietimai ir tos mūsų rankos - viskas tikra... Gal Tu tiesiog neišdrįsai parodyti savo jausmų... Pabijojai... Galbūt... Bet kuo toliau, tuo labiau laikas mane įtikina, kad tai tik gailestingojo likimo duotos nepamirštamos akimirkos... Lyg miražai apgaulingai pasirodydavo ir kiekvieną kartą suklaidindavo mano širdį... O kad Tu jaustum man tą patį, ką ir aš Tau... Būtume romantikai... Verkiu iš laimės, o galbūt iš skausmo... Verkiu, nes dar vienai pasaulio panelei meilė neegzistuoja... Ar turėčiau džiaugtis, kad išvis Tave sutikau?... Juk neteisinga, kad tik trumpam... Dažnai gailiuosi, kad žinai per daug apie mano jausmus... Tas išdavikiškas jausmas - meilė sutrukdė mums būti net draugais... Aš visada buvau Tau niekas... Pripažink... Jau per vėlu stengtis ką nors pakeisti... Juk nebeliko laiko... Per vėlu ir bandyti Tave pamiršti... Nebeįstengsiu to padaryti... Tu esi randas mano akmeninėj širdy... O jo panaikinti aš tikrai nemokėsiu... Įsirėžei giliai giliai į mane... Tavo gražiosios akytės įstrigo atmintį visam laikui... Jos mane guodžia, kai verkiu... Mane paguodžia ir tavo nuotraukos... Jose Tave matau angelo pavidalu... Nuostabus baltas angeliukas... Bet jis ne mano... Dažnai savęs klausiu, ar galėtum man atsakyti į neviltį varančius klausimus... Kodėl turėjai pažiūrėti į mane tomis jausmingomis ir paslaptingomis akimis?... Kodėl būtent į mane?... Ar tokiu žvilgsniu norėjai man kažką pasakyti?... Ar atsakysi?... Manau, kad niekada nesulauksiu atsakymo... Taip ir liksiu nežinioje... Aišku tik viena... Susitikome netikėtai ir iškart reikėjo mums išsiskirti... Tik dabar pradėjau tai suprasti... Juk nebuvo meilės iš pirmo žvilgsnio... Ji atklydo pas mane tik vėliau... Galėjau nebendrauti su Tavimi ir šiandien nebūtų buvę tų visų kančių... Diena po dienos... Vis labiau jaučiu, kad nesugebėsiu išlaikyti šio išbandymo... Myliu Tave, bet tuo pačiu ir nekenčiu... Tu suteiki man džiaugsmą ir tuo pačiu kančias... Malonu Tave pamatyti žmonių minioje... Nesvarbu, kad tik minioje... Nors tiek man užtenka... Tariu Tau sudie... Ak... Jau net nebesuskaičiuoju kiek kartų tai jau tariau... O to tikrojo atsisveikinimo niekada ir nebus... Myliu ir visada mylėsiu Tave... Niekada neišsižadėsiu šios meilės... Justinai, TU esi mano vienintelė prasmė gyventi... <3 Žemuogėlė... Atsiuntė: Jurgita | ||