Meilės istorijos | ||
2010-06-26
Meilės istorijaRodos dar niekad nesijaučiau taip prastai, kaip dabar. Nebegaliu pasakyti, kad suprantu Tave iš Tavo tylos. Kažkur aukštai, rodos, meilei nėra ribų, o žemai jautiesi tokiu žmogumi, kuris atleidimo nevertas. Tas plėšo mane į gabalus ir aš nejaučiu vientisumo, širdis tai pražysta, tai vėl pumpurai krinta žemyn pakąsti netikėtos šalnos.Tu sakai, kad Tau reikia jausmų, o ne žodžių. Tu žinai, ką jaučiu, bet gal reikia ir žodžių, gal jie atvers tikėjimo sunkias duris...nežinau. Aš labai norėčiau išsaugoti mūsų meilę. Man truputį keista, kad sakai, jog niekada to nesiūliau, rodos visa esybe tik tai ir šaukiau. Aš galėčiau už kiekvieną blogą padarytą darbą sutverti kažką naujo, tyro ir gražaus, bet turbūt tam reikia laiko, reikia tikėjimo, kurio kitam įskiepyt negaliu. Atvirkščiai, nepasitikėjimas man kelia kaltės debesis, pro kuriuos nematau šviesos. Dar kartą prašau atleidimo už praeitį. Paskutiniu metu pasijutau skendint iliuzijų pasaulyje. Rodos tai, kas buvo tikra, staiga tapo nerealu. Kas ta ateitis, ar amžina meilė, kai nėra pasitikėjimo. Tada pakerta kojas, suklumpa širdis ir rytais sieloj tuščia. Gal visa tai tiesiog savi apgaulė... Atsiprašau, kad apie tai rašau, bet ieškau tikrumo. Aš myliu ir mylėsiu Tave, kaip tiktai sugebėsiu, lauksiu amžinai nors ir būsiu nebereikalingas žmogus. Kartais norisi tiesiog paprastų teisybės žodžių ištartų iš Tavo širdies ir nesvarbu, kokia ji bebūtų. Aš tikrai noriu, kad Tu būtum laimingas žmogus ir galėčiau padaryti dėl To viską. Dabar aš pasimečiau savyje ir nežinau, kieno paklausti patarimo. Tai va siunčiu šį laiškelį kažkur į lietuvišką lietų, gal jis atbarbens savo Morzės laiškelį, tą stebuklėlį, kuris beje - labai realus. Atsiuntė: Vilija | ||