Meilės istorijos

2010-06-19

Ar žinai ?

Ar žinai, Marsietuk, kaip sunku yra mylėti? Buvau pasiryžus tau atiduoti visą savo gyvenimą.  Turėjau vilties, jog kažkada dalinsimės visu džiaugsmu, liūdesiu, pabusim ir užmigsim vienas kito glėbyje. Tu buvai žmogus, kuris nuspalvino mano gyvenimą ryškiausiomis spalvomis... tas, kuris privertė mane patikėti meile, kuris rodės toks mielas, žavus, nepakartojamas.

Vakaro, kai susipažinom, niekada nepamiršiu. Buvo auksaspalvis ruduo. Aplink daug nepažystamų žmonių. Tačiau, tu, išsiskyrei iš minios. Tau viskas buvo taip lengva ir elementaru. Priėjai, pasisveikinai, (lyg mes būtume seni pažįstami) nusišypsojai ir pakvietei mane šokti. Mums buvo nė motais kokia muzika grojo. Mes šokom pagal savo širdzių muziką( letą, užburiančią), viskas aplink tarsi išnyko.

Ne už ilgo pradėjom draugauti. Aš tau buvau tokia atvira, tavim pasitikėjau kaip niekuo kitu, tačiau tau užteko vieno vakaro visa tai sugriauti. Į tavo gyvenimą užsuko, atrodė, seniai pamiršta panelė. Ji ilgai neužsibuvo, tad grįžai pas mane. Prašei, jog atleisčiau tau, žadėjai viską padaryti, kad tik vėl viskas būtų kaip anksčiau. Mėginau patikėti tavimi, atleidau. Na juk aš mylėjau! Kaip gi kitaip galėjau pasielgti? Mano meilė tau buvo tokia naivi, akla ir nekalta. Stengiausi tavimi tikėti, tačiau tu man VĖL pamelavai. Tu mane VĖL išdavei. Viską kuo tikėjau sudeginai, o pelenus paslėpiai. Negi negalėjai pasakyti tiesos? Argi as nebuvau žmogus, nenusipelniau bent tiesos? Turbūt ne. Man taip skaudėjo širdį( galvojau, jog mirsiu). Vis kaltinau save, maniau, jog neturėjau tavęs paleisti dar kartą nepabandžius.

Marsietuk, pavertei mane šešėliu. Jaučiausi tokia nereikalinga... Kartais eidavau gatve ir man atrodydavo, jog manęs niekas nemato. Aš kaip tamsus šešėlis visus mačiau, o manęs niekas. Viską atrodė žinojau, viską suvokiau, turėjau būti, bet nebuvau. Atrodė, jog visi turi savo vietą... bet man jos niekas nesuteikė. Aš tik paprastas šešėlis klaidžiojantis gatvėmis ir ieškantis kažko pažįstamo. To kažko, kuris mane matytų... kuris nusišypsotų, o gal net pasisveikintų. Bet su šešėliais niekas nekalba. Jie tiesiog tūno savo mažame, šaltame kamputyje ir bijo ištarti žodį, kad tik niekas dar labiau nesugriautų likučių gyvenimo, kuriuos jiems paliko. Buvau lyg šešėlis, kuris gyveno nežinomybėje, kuris nežinojo ką rytojus atneš. Tačiau aš to ir nenorėjau. Aš norėjau būti žmogumi. Žmogumi kurio kažkas ilgėtūsi? Kuriuo kažkas domėtūsi? NE! Tiesiog pasisveikintų. Aš buvau šešėlis, kuris norėjo vėl GYVENTI.

Bet, Marsietuk, tu, juk atėmei iš manęs visas spalvas, kurias kažkada dovanojai. Jaučiausi kaip prastam, nespalvotam filme. Viskas aplink taip neapsakomai nyku, liudna. Tačiau dabar žinau. Reikia išgyventi tik šiandieną, o rytojus pats ateis. Reikia tiesiog įsitverti į vieną gyvenimo dalelę taip tvirtai, kad jaustum ją rankoj dar ilgai, netgi ją jau paleidus. Galbūt tada galėsiu vėl išvysti akinamas spalvas... išgirsti mane beprotiškai užvaldančią muziką, vėl pradėti tapyti ir pasitikti gyvenimą išskėstom rankom. Tik deja, tai jau nebebus tavo nuopelnas. Juk kartą gyveno mergina, kuri nepažino meilės, kol vaikinas nesudaužė jai širdies...


Atsiuntė:  Siga