2010-06-19Tegul kalba jausmai
Donateli brangusis,turiu su tavim nuosirdziai pasikalbeti ko nepadariau uzvakar,nes taip viskas netiketai ivyko,net pati nesuvokiau ir nezinojau ka pasakyti.zinai galvoju vis ir galvoju apie tave istisas dienas,o siuo metu ypac.
Atsiuntė:
Mylinti
2010-06-12Mūsų istorija
Sutikau tave autobuse... Tu buvai prieš kelias dienas grįžęs iš jūros, ir atšventęs savo gimtadienį važiavai iš namų į Klaipėdą. 2008 lapkričio antra diena tapo pažymėta. Tą dieną buvo mano mamos gimtadienis, sekmadienis ir aš važiavau į Klaipėdą. Tuo pačiu autobusu kaip ir tu. Tada tu mane pirmąkart užkalbinai. Kaip vakar atsimenu tavo žodžius „dabar jau ši vieta užimta“.
Atsiuntė:
Monika
2010-06-05Rugsėjis
Rugsėjis.Niekada nemėgau šio mėnesio ir šio metų laiko...pučiant žvarbiam vėjui aš stengiuosi kuo greičiau nukeliauti į darbą, nes šaltokas oras man niekada nebuvo mielas...Žinoma, kailiniai rūbai dar spintoje, bet aš žinau, kad man jų jau greit prireiks...Ech, ir nėra kas sušildytų...
Atsiuntė:
Gintarė
2010-06-05Ši diena prasidėjo kitaip
Ši diena prasidėjo kitaip...tiesą sakant, ji išvis neprasidėjo...priverstinai pramerkusi akis už lango išvydau rudeniškai apniūkusį dangų, nors dabar jau balandis...tyliai tai sau pasakiau ir nulėkiau žadinti kambariokės...pamačiusi mano veidą iškart suprato, kad šiandien Tu neskambinai...ir turbūt nepaskambinsi...kiekvienas lietaus lašas nukritęs ant mano lango skaičiavo minutes iki vakaro ir atrodė, kad lakrodžio rodyklė kaskart vis garsiau primena apie mano priklausomybę Tau...Tavo balsui...kažkada esu Tau pasakius, kad mano diena prasideda vos išgirdus Tavo balsą...deja, atrodo šįkart viskas kitaip...ji neprasidėjo ir turbūt metas atrasti priešnuodžius...Tu nepaskambinai net tada, kai važiavau į darbą...nervingai žvilgčiodama į telefoną supratau, kad visgi aš beprotiškai pavydžiu jai...turbūt nėra man dabar didesnio džiaugsmo nei žinot, kad galbūt galvoji apie mane, nors ir atsibudai su ja...negaliu dar suprasti, kas čia: moteriškas naivumas ar nesugebėjimas pripažinti tiesos?...
Bijau tos dienos, kai Tave pamatysiu...bijau, kad šiandien man nebepaskambinsi...bijau, kad nusprendei mane pamiršti...o labiausiai bijau, kad tie žodžiai, jog viską darai dėl manęs buvo tik melas...bijau , kad neįstengsiu linkėti Tau laimės su ja...bet jei myli, tai juk reikia daryti, taip? Žinau, kad sutinki...žinau, kad dabar kažkur tyliai tyliai širdyje žinai, jog šaukiu Tave...prašau suteikti man jėgų, kad galėčiau Tave pamiršti...padėk man, kaip padėjai rasti gyvenimo džiaugsmą kiekviename mūsų pokalbyje, Tavo žvilgsnyje ir bučinyje...padėk...ir aš padėsiu Tau pamiršti, kad buvau...pamiršti, kad sugrioviau ramų ir tylų Tavo gyvenimą., kuriame neturėjau atsirasti...tik vieną naktį, kai jau viena žiūrėsiu į žvaigždes, prisiminsiu Tave ir verkdama palinkėsiu nuoširdžiai Tau pačių gražiausių akimirkų...tokių, kurias ir mes turėjom...tokių, kurios niekada nepasimirš...tokių, kurias aš visada laikysiu savo širdyje...toje dalyje, kurioje visada gyvensi Tu...
Atsiuntė:
Gintarė
2010-06-05Kai vakar manęs paklausiai, ar aš tavo...?
Kai vakar manęs paklausei ar aš Tavo,aš atsakiau,jog Tavo.. Nors puikiai žinojau,kad ne tavo...Bet Tu tą akimirką buvai be galo laimingas..Tiesiog atleisk,kaš nenoriu Tavęs skaudinti,bet žinau,ką reiškia žodžiai „ Ne Tavo“,žinau,kaip juos išgirdus skauda.Besąlygiškai priklausyti kažkam-beprotybė.Mylėti aklai-baisiausia kas galėjo nutikti..Ir žinai į ką pavirtau aš?Į lėlę-priklausomą ar mylės ar pasiims.ar tik pasodins ant kėdės ir privers žiūrėt kaip žaidžia su kitomis.Į narkomanę.Mano narkotikas-Meilė Tau.Ir man reikia.Kiekvieną dieną/naktį/valandą/minutę/sekundę.Bet vėlu jau.Pasitraukei.Išėjai.Ir nebegrįši.Ir kai aš prašiau grįžti Tu neatsakei nieko.Tylėjai.Po tylos pasakei „Atstok“ .. Ir aš nadžiau atstoti..Pasakas,auksnius vakarus,raudonus rytus,dangų,pasaulį,saulę...Mielasis,ar atstojau?Neatstojau.Tau visa to maža.Išeidamas dar pasakei,kad aš niekada Tavęs nepamiršiu.Bet žinai,Mano Nereikalingas Žmogau,aš būsiu viena iš nedaugelio,kuris sugebės Tave pamiršti... ir aš Tau pažadu,kad ateis tokia diena,kai pats manęs pasiilgsi..Bet tada jau bus per vėlu.Per vėlu.Tada jau gal manęs nebebus.O gal tada aš būsiu išsikvepinus dama,šypsosiuos visiems nueidama.Nebūsiu tokia,kokią palikai tada išeidamas.Jauna,naivi,mylinti.Pažadu,kad kai užaugsiu aš būsiu ta,kurios Tavu reikės..Kurios ilgėsies.Bet dabar aš lauksiu.S bespalve rasa akyse,išiestomis rankomis.Bet tuo pačiu ir pasižadu,kad pamiršiu Tave.Nieko nebebus.Nei vilčių,nei svajonių.Išmesiu tave,kaip popierėlį nuo saldainių.popierėlį,kuris vertingesnis už visus pasaulio milijonus.Mano nereikalingas žmogau,Tu ne toks,kokį įsivaizdavau Tave esant...
Kabliataškis,žvaigždutė,žvaigždutė,žvaigždutė....
Atsiuntė:
Uksnė
2010-06-05Mes tiek visko turėjom
Ašaros tyliai klapsi žemyn, viską prisiminus. Taip tu visada liksi 'mano mažasis
zuikutis', aš visada būsiu 'tavo zuikute'. Visada.
Aš netikiu kad tai tikra, netikiu, kad tai baigėsi, netikiu,
kad tu tai galėjai padaryti, netikiu, kad padarei... Tu man tiek davei, kad
netikiu, jog ši pabaiga yra tikra. Netikiu, kad MES išėjom, kad jau likome tik
TU ir AŠ. Kad nebėra MŪSŲ, kad viskas išnyko, baigėsi.
Atsiuntė:
Irma
2010-06-05Jeigu žodžiai gali talpinti jausmus
Jeigu žodžiai gali talpinti jausmus, noriu sudėti į juos savo meilę Tau. Man rodos, kad aš kaip tik to ir mokausi - išreikšti savo jausmus. Ir tai tikrai nėra paprasta. Daugybe barjerų sustabdo mane, kai noriu Tave apkabinti. Tada tikrai norisi tylėti ir siūsti nematomu eteriu savo sielos dainas Tau. Aš nežinau, kas man galima, kas negalima, o labiausiai bijau Tave įskaudinti. Linkiu Tau laimės iš visos širdies ir nenoriu trukdyti Tavo laisvei ir Tam ką užsitarnavai savo tyrumu. Aš vis dar nežinau, kur Tavo žodžiai, o kur jausmai, nes vis dar nematau visumos ir visų galimybių. Nežinau, kur praeitis, kur ateitis, kokia turėtų būti dabartis. Mano katytė šoko iš balkono ant kito jaukaus kambario palangės ir nepataikiusi užsimušė. Man jos šuolis buvo tarsi prisirišimo skatinamas šuolis į ateitį, kur tarsi nedalyvavo kantrybė ir tyli motiniška išmintis. Gal ir aš nemoku branginti šiandienos, nemoku džiaugtis tuo, ką turiu. Gyveni ir mokaisi priimti save ir pasaulį toks, koks jis yra. Mokausi susitaikyti su tuo, kad Tu toli, kad negaliu matyti, kada pasiilgstu, o pasiilgstu kiekvieną minutę, negaliu liesti, negaliu pabūti kartu ir paprastai pakalbėti. Išties, net nežinau kodėl? Kartais man atrodo, kad manęs nekenti, kartais rodosi, kad bijai, būna jausmas, kad mane myli. Aš renkuosi paskutinį ir pratinuosi prie To, nes vis dar negaliu tuo patikėti iš tikrųjų. Kur mano iliuzija, o kur realybė, kur buvusių klaidų šleifas? Nežinau... Žinau tik kad atsinešiau šią meilę su savimi, pernešiau ją per klonius ir dykumas, per bedugnes. Ir kai Tu liūdnai praeini pro šalį, man būna liūdniau negu liūdna, o labiausiai dėl to, kad nieko nežinau. Nieko nežinau ir kartu žinau tai, kas man svarbiausia - aš labai myliu Tave :)....
Atsiuntė:
Vilija
2010-05-13Tikra istorija
Norisi papasakoti tokią istoriją, kuri atrodo savo stebuklingumu kaip ir netikra, bet ji man yra pati tikriausia, kokią tik žmogus gali patirti. Kartą per televizorių pamačiau gražią porą. Moteris kalbėjo apie tokią meilę, apie kurią svajotų nebojant gyvenimų tėkmės. Rodos, kaip ir girdėta, rodos, kad apie tai svajoja kiekvienas. Bet tą kart man Jos žodžiai labai giliai įstrigo širdin, o gal būt pažadino snaudusią mano atmintį..
Atsiuntė:
Vilija
2010-04-26Viskam ateina pabaiga
Tai buvo ilga ilga... labai ilga diena... Liūdna, nuobodi, vis tokia pati... Už lango vis tie patys dideli debesys... Tas pats kiaurai veriantis lietaus stuksenimas į palangę... Kaip tai pavadinti? Vienatvė... Tai ta labai ilga diena.. Kai šalia gali rasti tik prisiminimus, neišpildytas svajones, nuotraukas iš apgaulingos praeities... Nejučia užmiegi ir nejučia pabundi... Išeini ir vėl grįžti... Lyg niekur ir nebūtum išėjus... Apsidairai sugrįžus... o čia toje pačio vietoje vienišas kavos puodelis... tie patys linksmi pliušinių meškučių veidai... Tas pats veidrodis, kuriame matai save su skaudančia šypsena veide. Tai kasdienybė... Tai tuščia diena be pabaigos!
Atsiuntė:
Ernesta
2010-04-26Akapulkas
Akapulkas skendejo svilinancios saules spinduliuose, bet cia, salia baseino buvo vesu. "Orealio" viesbucio baro staliukai buvo sustatyti po kiltine stogine, o silpnas vejelis primindavo jog visai netoli vandenynas. Seseliai po truputi ilgejo, artinosi valanda, kai minios zmoniu prades plusti i vesias vakarinio Akapulko gatves. Vandenyno pakranteje, ant uolos, nuo kurios atsiveria nuostabus Meksikos ilankos vaizdas, stovejo nediduke jauki kavine.
Jau buvo priteme, bet pakranteje buvo puikiai matyti miesto ziburiai. Vandenyno bangos pliuskeno kazkur zemai, buvo girdeti, kaip jos triuksmingai atsimusa i uola. Naktis buvo tokia silta, kokia buna tik pajuryje. Zmoniu mintys skriejo i tolimus kranto ziburelius. Apacioje, tarsi po kavines kojomis, buvo girdeti negarsi bangu musa. Zmones galejo stebeti ramia melyne, kalnu siluetus uz kuriu rytais pakyla raudonas saules diskas.
Atsiuntė:
Jurgita
2010-04-23Atsiradai mano gyvenime taip netikėtai
Atsiradai mano gyvenime taip netiketai, kad nespejau suvokti, ar išvis buvai...Vieną visiškai nesėkmingą vakarą aš tiesiog išsikviečiau taksi...Jį vairavai Tu...žavus, pasitikintis savimi, bet labai mielas...toks, kokio galbūt neįmanoma pamiršti...vos išlipusi iš automobilio svajojau apie antrą, trečią susitikimus...ir jie atėjo...
Atsiuntė:
Gintarė
2010-04-14Dar kartą...
Dar kartą noriu pasakyti...
Atsiuntė:
Vilija
2010-04-14Istorija
Tada tu mane pirmąkart užkalbinai. Kaip vakar atsimenu tavo žodžius „dabar jau ši vieta užimta“.
Atsiuntė:
Monika
2010-04-06Gležnas daigelis...
Jaučiuosi kaip gležnas daigelis bandantis savo tikėjimu ir nieko nebojančiu kvėpavimu įveikti kietą miesto asfalto luobą. Nors sėdžiu betoninio namo dėžutėje, vis tiek įsivaizduoju, kad galiu augti. Įsijungiu primirštą internetą ir išleidžiu vieną šaknelę savojon ateities žemėn, svajonių žemėn. Ištikrųju aš senai mintimis tenai klajoju ir galinėjuos su tenykščiais vėjais tikrindama savo dorybes. Nors kartais būna dienų, kai svajonių žemė man atrodo kaip rojaus žemė. Ji tam, kad užsiaugintum sunkiam tobulėjimo kelį lengvus sparnus ir nuskristum tenais.
Kartais nelabai matosi kas vyksta viduje ir kitiems atrodo, kad tavęs nėra. Sėkla labai mažytė pradžioje, jos galima ir nepastebėti, kaip ir to, sakytum išprotėjusio daigelio, kurio balso turbūt nelabai girdi miestiečiai. Dieve, pati galvoju kiek turi turėti galios ta maža sėklytė...Kur ji sudėjusi tą galią?. Juk ir manyje turėtų glūdėti tai... O kodėl gi ne? :)
Įsiklausau į tą mažąjį Mokytoją ir apsikabinu su pavasariu. O pavasaris man esi Tu. Tu ir Pavasaris ir Saulė ir Mokytoja ir Galia ir Šaltinis iš kurio kasdien geriu amžinybės aleksyrą. Noriu papildyti šį šaltinį savąja versme, noriu įsilieti į šią didžiąją gyvenimo pažinimo jūrą.
Aš labai myliu Tave ...
Atsiuntė:
Vilija
2010-04-01Eilės
Iseik, pradink, isnyk prasau...
Nenoriu priklausyti tau...
Nors ne, pabuk, pabuk ilgai...
Nes vien tik tu gerai zinai.
Kaip moku juoktis ir liudet,
Kaip moku as tave mylet...
Atsiuntė:
Ernesta
2010-04-01Aš labai tave myliu
Pavasaris atėjo. Atėjo pavasaris, kartoju ir žiūriu kažkur toli toli...Ausyse skamba žodis myliu, nors man jo ir nereikia girdėti. Ir nesakyk, jei myliu tikras, jis kaip drugelis sklando širdį ir išsiskleidžia, kaip dieviškas grožis jungiantis dvi dalis. Atrodo jis toks trapus, kad žodžiais jį galima išbaidyti, nes jis nežemiškas.
Atsiuntė:
Vilija
2010-03-30Ne visada norai pildosi…
Prisimenu , kai tai sakei o aš stengiausi tai suprasti .Dabar to nebereikia.Tai ir taip aišku.Ne visada pildosi ,net ir kai nori ar labai tikiesi.Su lyg kiekviena diena stengiuosi susigrąžinti tikresnę šypseną ,kurią išsinešei kartu su savimi.Stengiuosi negalvot,pamiršt.Kartais net pagaunu save,kai nesustodama dirbu,kad pabėgčiau nuo minčių.
2010-03-30Tu mano viskas
Vanduo, vanduo, bėga teka, taškosi per sapnus, per mintis, per įmirkusią žemę, kuri rodos gali sugerti viską, bėga per akis, per mane ir Tu pagauni jo nešamą jausmą. Aš sumaišau jį su praeities mintimis, gal būt su senais kompleksais, kuriuos noriu išplauti, o tu juos pagauni ir tuoj pat nusineši nežinia kur.
2010-03-30Laiškas
...uz lango tamsi naktis. Siaubingas vejas siaucia neisileisdamas pavasarinio oro. Juk siandiena jau Kovo 21 (2010). O saltis vis dar kausto zeme.
Toks pat saltis uzplusta ir mano krutine, nes salia nera Taves. Isleidau Tave pro duris ir taip negera, neramu sirdyje paliko...Zinau,kad Tu vaziuoji namo...pas savo mergaite...Zinojau tai ir turejau susitaikyti. Nereikejo apie tai galvoti, bet negalejau.
Atsiuntė:
Queen *****
2010-02-20Tavo mažoji mergaitė
Parlėkiau namo, sumečiau daiktus, netvarkingai sudėjau drabužius, mano rankinė
kiūtojo kampe, o aš tik sukuos tame beprotiškame užburtame rate.
Užsikaičiau puodelį arbatos. Atsisėdau prie lango ir ilgesio laivu aš vėl plaukiu į
uždraustąją prisiminimų salą.
Joje buvai Tu. Maniau, kad būsi išėjęs, bet ne... Juk praėjo jau šitiek laiko. Vėl Tu,
vėl liūdesys, ir vėl praeitis, vėl tas pats jausmas Tau. O aš negaliu prieiti. Prasau,
pažvelk nors į akis, bent sekundei leisk pasigrožėti...
Atsiuntė:
Kristina