Meilės istorijos | ||
2012-08-02
Saulę išlydint...Saulę išlydint Šiandien mums duota pasidžiaugti Saule, kurią taip senai matėme bešviečiant danguje. Po ilgų atostogų ji sugrįžo pas mus suteikdama džiugesį ir harmoniją širdyje. Koks nuostabus vakaras. Saulė skęsta miško tankmėje, palikdama spindulius upei. Daug žmonių, kurie šalimais vaikšto, šnekasi, dalinasi dienos įspūdžiais- visi išlydi saulę nakties miegui, su viltimi, kad rytoj ji vėl nušvies dangų. Tėvai savo mažosioms atžaloms atveria gamtos grožį ir leidžia jiems džiaugtis savo mažu dar menkai suvokiamu pasauliu. Staiga pasigirsta skardus vaiko verksmas ir jis jau švelniai globojamas tėvo rankų. Sustabarėjusį mano žvilgsnį atitraukia staigus ir šaltas vėjas, kurį atginė nerimastingas Nėries vanduo, primindamas mums, kad dar neseniai pasitraukė įšalas nuo žemės, kuria mes kasdien miname staigiais, skubiais žingsniais, užsikrovę savo galvas kartais bereikšmėmis, kitiems sunkiai suvokiamomis mintimis, kurios neretai mus gena i kasdienybės rutiną, priverčiančios pamiršti trapų ir jausmingą, pilna paukščių giesmės, lapų šnarėjimo, upės tekmes, dangaus žydrumo pasaulėlį. Koks gražus vanduo, tyliai sau mintyse tariau. Kartu sulig šiais žodžiais širdį suspaudė ilgesys... Kaip greitai kinta metų laikai, taip greit pasikeičiame mes. Kažkas atsitiko, mažytė gyja nutrūko, kuri kadais vienijo mus. Liko tik trumpi prisiminimais, kuriuose tiek daug sudėta. Tesugebu ištarti tau ,,Labas“ ir nuleidusi akis nužingsniuoju tolyn. Tą trumpą akimirką tavo akys man daug pasakė, tačiau aš nespėjau perskaityti. Žodžiai perskrido tartum paukščiai, o aš pamačiau tik jų šešėlį. Ašara nuriedėjo skruostu, o širdį pervėvė skausmas.. kaltės skausmas, kad kadais, tada kai buvau abėjinga ir šalta, neįvertinau, nesupratau. Nuoširdžiai tariu Tau AČIŪ! Ačiū už dienas, už akis, rankas, akimirkas kurias man suteikei, už saulę delnuose, už tai, kad šalia tavęs užaugau. Džiaugiuosi, kad savo gyvenimo kely teko sutikti žmogų, kurio širdyje Deimantas - vertas rašyti iš didžiosios raidės. Tą mažytę Deimanto smiltelę palikai ir man. Dėkoju Tau, juk tu man tiek daug palikai! Saulė pasislėpė medžiuoe, o vanduo pasidarė tamsus ir rūstus, pūsdamas vis šaltesnį vėją į veidą, lyg ragindamas pasitraukti ir eiti namo, vėl minti skubiais žingsiais šventą žemę.Greit Jėzus prisikels, primindamas mums, kad už mūsų nuodėmių atpirkimą, buvo nukryžiuotas. Šiais metais viskas kitaip, net Velykos bus kitokios,ne tokios kaip ankščiau... Einant į stotelę žvilgsniai susidurdavo su praeiveis, vienas bandė kažką įskaityti manose akyse, tačiau mano spartus žingsnis neleido jam visko spėti perskaityti. Ore sklande du dideli aitvarai,nukreipdami tolimesnių ir arčiau einančių žvilgsnius. Galvojau, kad tai naujoviški,šiuolaikinių technologijų sugadinti aitvarai, valdomi nuotoliniu pultu su baterijomis, bet arčiau priėjusi pamačiau, kad jie pririšti vos įžiūrimu žilkiniu siūlu. Mintyse nuskambėjęs žodių derinys , privertė mane nusijuokti: ,, Aitvarai su nuotoliniu valdymo pultu”- tik aš taip kvailai galiu pagalvoti. Vaikštau ant šventos žemės, tariau tyliai sau po nosimi, priisimindama prieš dvi valandas skaitytą Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko knyga,jo laiškus, kuriuos rašė Zitai Žemaitytei iš tremties. Kiek daug juose tyro tikėjimo, meilės žmogui, gamtai, šalia esančiam, pagarba kančiai ir mirčiai. Ir aš taip noriu mokėti matyti pasauli... Tikriausiai dar dega dvi žvakės, kurias uždegiau už Mamą ir močiutę, visada uždegu dvi mažas, baltas žvakutes Katedroje, prieš tai įmesdama keliasdešimt centų į aukų dėžutę. Vakaro vėsa vis labiau kandžiojo rankų pirštus, prisiminimai blėso, mintis ir ilgesį nugynė vėjas toli i senamiesčio pusę, ir nežinia kur jos nuskris, ir kuriam žmogui atsitrenks į veidą primindamos, kad dar neseniai pasitraukė įšalas nuo žemės. Kaunas 2012-03-24 Atsiuntė: Indrė | ||