Meilės istorijos | ||
2012-07-26
Tas matinis vakaro nerimasTas matinis vakaro nerimasTas matinis vakaro nerimas, kapučino spalvos atodūsiais... It cinamono lazdelėmis paskanintas Tavo tylėjimu jaukiai įsitaiso mėgstamiausiame mano krėsle. Nekviestas, neprašytas, pilkomis tarsi vakarykštė migla akimis, pedantiškai nuglosto kiekvieną kambario kertę. Ne visai meiliai nužvelgia saulės išblukintas užuolaidas, kuriose, tartum močiutės krapmleno suknelėje, ramunių akimis šelmiškai mirksi vasara. Kiek ilgėliau stabteli pamatęs senučiukę surudijusią ant sienos kabančio laikrodžio rodyklę. Tik tak, tik tak, tik tak - kapsi sekundės į nebūties rėškutes, jas užpildydamos dienomis, mėnesiais, metais. Mudviejų esatim... Temsta. Lietaus nupraustos susiliepsnoja vienišo žibinto akys. Nepiktai per miegus suamsi šuo. Nežinia, ant ko. Ar ant ne visai blaivutėlio šeimininko, o gal delčios ragelio, netikėtai iš po debesies išlindusio ir apšvietusio jo būdą. Girdėt, kaip kur ne kur žalieji smuikininkai derina savo stygas. Mėlynam dangaus švarko atlape virpčioja įsegta Aušrinė. Tylu. Tyloje - tik aš. Ir vienintelis bičiulis – matinis vakaro nerimas. Išnarpliojęs kiekvieną kaktos raukšlę, įlinkį, perbėga į tylinčių lūpų kampučius. Nušluostęs nuo minčių dulkes, lėkštelėn surankiojęs nepasakytų žodžių trupinius, susigūžia ir tarsi priekaištaudamas murma kartu su drauge – surudijusia rodykle: - Tik tak, tik tak, tik tak... - Ką gi tu nori man pasakyti?-klausiu. Tyla. Tik tak, tik tak - tarsi plaktuku kas kaltų vinis į smilkinį. Užsidengiu rankom ausis. Susitraukiu į kamuoliuką. Gal praeis? Paliks ramybėje tą neįdomią pašnekovę? Tačiau dar garsiau mintyse aidi tarsi užkeiktas „tik tak, tik tak, tik tak“. - Eik šalin, dink iš akių!- jau ne tik mintyse, bet iš tikro pagaunu save garsiai ir piktai grūmojančią, šaukiančią. Susigėstu. Dar labiau susigūžiu į kamuoliuką. Rodos tas „tik tak“ atlėgo, trumpam dingo. Bet bijau ir pajudėti, bijau įkvėpti oro, kad ir vėl... Gal uždegti žvakes? Paprastai jos man patinka,- galiu ištisas valandas stebėti jų liepsnas ir it teptukais tapyti mintyse vienas kitą vejančius vaizdinius: pilis, nematytus miestus, gėles, medžius, namus, knygas, sutiktus ir dar visai net nepažintus žmones, jų veidus. Net jausmus. Taip, taip, jausmus. Pašnekesius, dialogus. Kiekvieną balso virptelėjimą, tonaciją. Juk visa tai taip puiku. Tik nežinia, kodėl jos šį vakarą neuždegtos? Stovi paskendusios kambario tamsoje, tarsi man priekaištautų...Gal būtent tai ir norėjo man priminti tas įkyrusis „tik tak“?. Atsargiai, atitraukiu delnus nuo ausų, nes jos net paskaudo nuo spaudimo. Ištiesiu kaklą, nugarą. Nuleidžiu ant grindų vieną po kitos apmirusias kojas. Net bado. Apsidairau. Tamsu. Nežinia, kiek laiko mano šitaip prabūta. Jau nebeįžiūriu nei užuolaidų spalvos, nei jose baltuojančių ramunių. Tik kertėse baugiai krūpčioja šešėliai, kurių pridėliojo vienišas gatvės žibintas, šitaip mane kalbindamas, gal net guosdamas. O aš, beširdė, to nepastebėjau! Taip tikriausiai nepastebėjau, neįvertinau ir daugelio kitų malonių smulkmenų, laikydama jas bereikšme kasdienybe. Et... - Nepyk, drauguži. Tuoj uždegsiu žvakes, įpilsiu vyno ir abiems bus jaukiau. Atsistoju, prieinu prie senutėlio židinio atbrailos, kur liūdi vienišos žvakės. Uždegu jas. Na štai, daug jaukiau. Paimu dvi krištolo taures, pripilu vyno. Gal dar muzikos?-šmėsteli mintis. Taip. Muzikos. Senokai nesiklausiau. Prieinu prie patefono. Pakeliu seniai nejudintą dangtį. O čia ir plokštelė pasirodo tebeesanti. Paimu ją pasižiūrėt, ko klausytasi. Ak, juk tai Elvi Presley. Tinka. Įjungiu. Ir kambarį užlieja dieviško grožio balso tembras. Nejučia, mintyse (kad savo balsu nesugadinčiau harmonijos) pradedu nedrąsiai niūniuoti ir aš puikiai žinomos ir be galo mano mėgstamos dainos žodžius: Love me tender, love me sweet, never let me go. You have made my life complete and I love you so. Love me tender, love me true, all my dreams fulfill. For, my darlin', I love you and I always will. Love me tender, love me long, take me to your heart. For it's there that I belong and we'll never part. Love me tender, love me true, all my dreams fulfill. For, my darlin', I love you and I always will. Love me tender, love me dear, tell me you are mine. I'll be yours through all the years till the end of time. Love me tender, love me true, all my dreams fulfill. For, my darlin', I love you and I always will Net nepajutau, kaip daina baigėsi. Štai, ko man reikėjo. Tiek nedaug. Tik tos dieviškai švelnios melodijos, tik plevenančių tamsoje žvakių liepsnelių jaukumo. Vynas liko nepaliestas. Tegu stovi. Viena taurė – vienišam gatvės žibintui, kasnakt meiliai man mirksinčiam savo švelniomis, lietaus nupraustom akim, kita – Tau, mano matinis vakaro nerime, kapučino spalvos atodūsiais... Rietavas 2012 Atsiuntė: Renata | ||