Meilės istorijos | ||
2012-07-09
Taip norėčiau, kad mane apkabintum...Mieliausias Tu mano,man atrodė, jog Tu manęs nebemyli. Tada, kai nusprendei išeiti, viskas tarsi griuvo, griuvo. Aš nežinojau, ar ką nors padariau negerai, kad taip lengvai pasitraukei iš mano gyvenimo ir palikai didelę tuštumą. Rodos, buvome lyg upeliai, susiliedami vienas su kitu sudarydavę upę... Nežinodama Tavo minčių aš jaučiausi nelyginant be gyvybės, bet norinti gyventi... Man taip labai Tavęs trūko, kad aš pradėjau ieškoti Tavęs visur, net ten, kur Tavęs nėra. Tada dar labiau susipainiojau tame ieškojimo Tavęs kelyje. Dievas mus moko nesielgti netinkamai, ir kai nors vos prasižengiu, jaučiuosi kalta ne tik prieš kitus, tačiau labiausiai prieš Tave. Juk Tu žinai, kad aš net už kiekvieną savo negerą mintį labai pergyvenu, nors kartais ir stengiuosi, jog taip neatrodytų. Myliu Tave labai. O kai ką nors labai myli, jautiesi atsakingas už abu. Neturiu kaip paklausti, tačiau nejaugi Tu iš tiesų davei skaityti kitiems mano laiškus. Aš nesu bejausmis žmogus... Ir man labai skauda, jei visi jausmai, kuriuos Tau vienam patikėjau, Tau nieko nereiškia. ... ... ... Atleisk man, kad neberašiau Tau laiškų. Tai nereiškia, kad nebemyliu. Myliu Tave, ir aš, beje, rašydavau, tik neišsiųsdavau, nes bijojau, ir nežinojau, kaip geriau pasielgti. Dargi norėjau apžvelgti savo gyvenimą, suprasti savo mintis, o kaipgi gali peržiūrėti savo gyvenimą, jei ne iš šono save stebint? Tačiau Tu turbūt žinai, kad per visą tą laiką nebuvo nė vienos dienos, kai negalvočiau apie Tave. Net tada, kai būdavau užsiėmusi – kartais mano darbą nutraukdavo mintys apie Tave, kartais užmigdavau su jomis, ir nubusdavau, lyg su malda, su kuria kartais užmingu. Nuo tada, kai Tu dingai, aš nebežinau, kaip galėčiau Tave rasti, ar jauti man ką nors. Kartais pagalvoju, ką daryčiau, jei atsitiktų kaip kad kažkada man palinkėjo vienas vyras – paveikslėlio, kuriame neaišku, ar antis, ar kiškis. Tada aš tikriausiai susikurčiau Tave iš naujo. Dienomis, naktimis pieščiau, ir nupieščiau Tave visą. Tiktai mano pačios susikurtas Tu – nemokėtų taip gražiai šypsotis, kaip tiktai moki Tu, jis nebūtų toks mielas, kaip tiktai gali būti Tu, ir knarkti nemokėtų. Ar taip daug man reikia? Norėčiau tik prisiglausti prie Tavęs ir klausytis, kaip Tu knarki. Pajusti: Dieve, koks mielas gali būti kvėpavimas Tavo, ir knarkimas, nes jis yra mylimo mano žmogaus! Man rodos, aš visą Tave labai myliu. Kiekvieną Tavo mintį, sprendimą, Tavo, atrodo, šiltą ir gerą sielą. Tiktai aš kartais labai bijau, nes mylėdami kartais labai rizikuojame, nes meilė reiškia atvirumą ir nuolaidumą daugeliu atžvilgiu. Kartais man atrodo, kad per labai Tave myliu, ir man be galo reikia Tavęs – nors trupučio daugiau... Nors žodį išgirsti, nors perskaityti Tavo mintis. Nors truputį daugiau Tavęs, Tavo širdies. Kad galėčiau gyventi, mylėti, tikėti... Be Tavęs mano gyvenimas man nėra toks brangus, tiktai kažkoks tikslas yra didesnis už mane pačią – aš negalėčiau išeiti, nežinodama tikrųjų Tavo minčių, ir negalėdama su Tavimi atsisveikinti. Kartais man atrodo, kad tiktai prisiglaudusi prie Tavęs galėčiau ramiai numirti. Kartais mano gyvenime mirtis atrodydavo kaip visa nuraminanti galimybė. Bet Tu man reiški ir visada reikšdavai žymiai daugiau. Šalia Tavęs aš jaučiuosi rami ir visa pasimiršta, kas tiktai buvę negera. Net mintys apie Tave mane ramina ir guodžia, nors suprantu, kad jos rizikingos. Tu man reiški meilę, ramybę, džiaugsmą, ilgesį, nerimą, liūdesį, ir viską kartu, nes gyvenime tikriausiai nebūna vienintelio visagalio jausmo. Gal tai gerai, - nes tam, kad žmogus iš tiesų jaustumeisi laimingas, tikriausiai turi išgyventi ir skausmą, nes jo nepatyręs žmogus, negali visa savo siela vertinti kitą, mylėti Dievo kūrinius, Žemę, dalinti save Dievo kūrinijai – kaip kad lietus dalina lietaus lašus. Toks mielas man visad buvai, ir niekada Tau savęs negailėjau, nes visada jaučiau, kad... Visada Tave mylėjau. Manau, kad taip buvo netgi tada, kai dar Tavęs nebuvau sutikusi. Tu buvai visur – mano kvėpavime, kiekvienoje gamtos dalyje, kiekvienoje mano kūno ląstelėje, kiekviename mano širdies tvinksnyje, kiekviename blakstienų mirksnyje, o taip pat – svajonėje apie tobulą meilę, apie betarpišką artumą, pasitikėjimą, Laimę. Aš, rodos, niekada nedariau specialiai kas Tau galėtų nepatikti. Širdis tiktai kalbėjo apie tyrą meilę Tau, aš tiktai buvau jos patikėtinė. Aš tik Tave vieną mylėjau visą savo gyvenimą. Už tai nereikia dėkoti ar atsilyginti, juk ne paslaugą Tau darau, o myliu. Myliu todėl, kad myliu. Kur meilė, ten ir Dievas... Myliu todėl kad Dievas, tai jis taip padarė. Tu visada man buvai reikalingas ir brangus, ir būsi, nes Tu esi mano mieliausias – už viską brangesnis, už viską mielesnis, ar žinai?, - Tu gražiausia, ką turiu savo gyvenime, įskaitant ir patį gyvenimą. Myliu Tave labai, labai. Aš labai Tave myliu. Nesutrypk mano jausmų, juk ne kartą sakiau Tau, kad aš Taip norėčiau, kad mane apkabintum... Atsiuntė: Jovita | ||