Meilės istorijos

2012-07-05

Tiesa

Nežinau kodėl nusprendžiau prisėsti ir jums parašyti laišką. Šiandien birželio 12diena, praėjo lygiai du mėnesiai nuo to laiko,kai iš mano veido dingo šypsena, iš mano kūno išėjo gyvastis,iš mano gyvenimo pasitraukė svajonės. Nesu linkusi atvirai šnėkėti apie tą jausmą vadinamą meile. Tiesa pasakius iki tol,kol nepažinau Jo negalėjau suprasti,kaip galima kažkam atiduoti savo gyvenimą, kiekvieną šypseną, apkabinimą, bučinį, kiekvieną įkvėpimą.. Jis atsirado mano gyvenime tada,kai nebeskyriau dienos nuo vakaro, gero nuo blogo.. Būnant su juo išmokau mylėti save, jaustis ypatinga.. Rašau ne dėl to,kad noriu susigrąžinti savo žmogų, o dėl to,kad jo begalo pasiilgau.. pasiilgau jo rudų akių, veriančio žvilgsnio, nuoširdžios šypsenos.. Net buvimas šalia jo įgaudavo ypatingą prasmę.Norėčiau visam pasauliui išrėkti savo skausmą. išverkti visas ašras,bet žinau,kad giliai širdyje turiu jį pamiršti.. Mielasis mano rudaaki,jei kartais mane girdi,žinok,kad niekada gyvenime tavęs nepamiršiu.. Nes myliu tave visu kūnu ir siela..
Atsiuntė:  Aušra