Meilės istorijos | ||
2012-06-26
Sena MeilėSena MeilėKo gero apie Meilę daugiausia žinai, kai tau šešiolika, septyniolika...dvidešimt. Juk tai pirmas kūno virptelėjimas, kai mylimasis, einantis greta, paliečia tavo petį, širdies plakimas, kai jis nedrąsiai paima už rankos ir pirmas bučinys, kuris dar ilgai degina lūpas. Ji tokia tikra ir nuostabi. Meilė. Ji skatina gyventi ir veikti, dienas nuspalvina džiaugsmo spalvomis ir, atrodo, visa, kas geriausia dar tik priekyje, dar tik bus. O kokia Meilė, kai tau tuojau ateis penkiasdešimtas gimtadienis? Kai tavo plaukų spalva maskuoja pirmąsias žilas sruogeles ir kai raukšlės apie akis išduoda ne tik džiaugsmo bet ir gyvenimo patirtį .Ar tada irgi galima džiaugtis gyvenimu, mylėti ir būti mylima. Visą laiką tuo šventai tikėjau. Tuo labiau, kad žmogus, esantis šalia, seno kartu su manimi net 29 santuokinius bendro gyvenimo metus. Ir Meilė mums abiems tai buvo pirmoji. Nuo "smėlio dėžės". Atėjo Ji gražiai, vaikiškai, kai jam buvo septyniolika o man keturiolika, padovanojo ir apkabinimo virpulį ir pirmo bučinio karštį. Po to bendra ateitis, gyvenimas kartu: tik kartu keliaujant, tik kartu dirbant ir pramogaujant, kartu auginant ir auklėjant vaikus ir kartu džiaugiantis jų mokslo pasiekimais bei vestuvėmis, kartu išgyvenant anūko atėjimo džiaugsmą.Tik Meilė jau tada darosi kitokia-tvirtesnė, brandesnė, saugesnė.Ji nebedegina savo karščiu, bet užtikrina ramią ir saugią brandą, kai gali pasitikėti savu žmogumi, nes gi šitiek metų kartu... O gal vis dėlto atskirai? Gyvenimą aukštyn kojom apvertė tik vienas vienintelis telefono skambutis ir pokalbis, kurio aš neturėjau nugirsti, bet išgirdau..Anoje pusėje buvo kita moteris-14 metų jaunesnė, ilgų šviesių plaukų ir dailios figūros. Kolegė. Bendradarbė. Vyras sako, kad tai tik pokalbiai. Aš dabar jau žinau, kad jie tęsiasi metus, kad mano žmogus jai skambina tada, kai, aš ryte tyliai išeinu iš miegamojo, kad jis dar valandą galėtų pamiegoti. O, kai aš įvažiuoju po darbo į mūsų kiemą, jis būna ką tik padėjęs telefono ragelį. Jis skambina jai naktį, kai manęs nėra šalia ir net slapta pasišalina paskambinti, kai mes sėdime kavinėje su draugais laukdami užsakytų patiekalų. Aš suprantu, kad po valandą trunkantys pokalbiai tikrai nespręndžia darbe iškilusių problemų. Ir jaučiu, kad tai ne tik pokalbiai. Bandau galvoti, kas buvo ne taip. Bandau ieškoti atsakymo-ar mes kartu, ar atskirai? Negaliu nurimti ir iš naujo, kaip video juostą, suku kartu prabėgusio gyvenimo prisiminimus. Paaiškinimo nerandu .Rodos ir nebuvo nieko, kas pražudytų mūsų Meilę. Protas sako, kad tai vidutinio amžiaus vyrų krizė-tokia statistika. Sulaukę pusę amžiaus vyrai ieško naujos jaunos Meilės. Bet kas man iš tos statistikos. Kur dingo toji mūsų kartu auginta , brandinta ir senstanti Meilė? Nejau, ji nieko neverta , kad dabar galima ją sutrypti ir išmesti, kaip sunešiotą skudurą, kuris seniai atitarnavo ir tapo nemadingas. Atsakykite kas nors į mano klausimą, ar visada Meilei ateina toks galas? Gal jei tada, prieš daug metų, būčiau žinojusi, kad nesugebėsime savo Meilės apginti, gal dabar nebūtų tokia skaudi jos netektis... Viena tik žinau-gyventi reikia, kad ir be Meilės, bet kartu ir atskirai. Vilma Atsiuntė: Vilma | ||