2011-08-08Aš tik noriu..
… aš tik noriu prisiglausti prie kutenančios žolės, ir artėjant giliam vakarui stebėti, kaip Mano sostinė Vilnius apsikabina ir merkdama akis užmiega. Žiūrėti į tuos rausvus degančius senamiesčio stogus, kurie temstant kviečia balandžius miegoti. Norėčiau laikyti ne tik šiltą puodelį rankoje, bet ir jausti svetimą ranką delne… Sedėti priešais dainuojančią vaivorykštę ir klausytis grojančių žiogų (bet medetkos šviečia saldžiai). Mudu sedėtume ten… ten, kur glosto mus lietus ir glamonėja pavasaris, o begančios kregždutės mums pranašaus „lis“. Tik norisi būti tuo, kuris padėtų Tau kovoti su po blakstienomis besislepiančia tamsa (mudu užkalbėtume Laukimą). Ir jokios ašaros nekris ant žemės. Jos pasieks mūsų delnus, o mes jas sodinsime į rusvus vazonėlius, ir atėjęs pavasaris iš jų užaugins dvi svajones. Jei norėsi, mudu jomis pasidalinsime…
Atsiuntė:
T.L
2011-08-06Atsakymas i Donato-Sheliaus meiles istorija "Musu pirmas kartas"
Niekas ir niekuomet neistrins is mano atminties to momento, kai mums, susipazinus internetineje svetaineje ir staiga susiruosus susiskambinti per Skype, drebejo mano sirdis... Jaudinausi it mergaiciuke, einanti i pirmaji pasimatyma, nors visa tai jau man nebuvo svetima... Ramus, linksmas, taciau tuo paciu ir nostalgiskas Tavojo balso tembras pakylejo mane nuo realios kasdienybes nuvalkiotai banalaus pazinimo... Turiu net ir nusisypsoti- juk visa tai taip vaikiska... Taip "kvaila"... Taip nerealu... :)
Atsiuntė:
R.K.D.
2011-08-06Mano mylimasis
Aš turėjau Tau parašyti šį trumpą laišką, kad pasakyčiau, kaip aš rūpinuosi Tavimi. Aš mačiau Tave vakar bekalbant su draugais. Laukiau visą dieną, tikėdamasi, kad norėsi su manimi pakalbėti. Aš daviau Tau saulėlydį, kad jis užbaigtų Tavo dieną, ir vėsų vėjo dvelkimą, kad Tu pailsėtum. Laukiau.
Atsiuntė:
Vaida B.
2011-08-03Myliu Jį
Savo angelėlio palikti nenoriu ir NEGALIU. Širdis neleidžia. Susiskambinam.. Jis žiūri į mane, aš į Jį.. Aš visa nutirpus sėdžiu, šypsausi, jaučiu kaip širdis dega..šilta taip.. O jis dūsauja, mano mažiukas ir vis kartoja tuos nuostabius žodžius, kurių niekada nepamiršiu.. Kaip liūdna, kad aš nemoku reikšt tokių jausmų.. Gal kas nors būtų kitaip, jei Jis nebūtų taip toli.. Tos valandos, minutės, sekundės kaip amžinybė, kai nematau Jo šalia..
Atsiuntė:
Gedmantė
2011-08-03Mūsų pirmas kartas
Prisimenu , kai mes susipazinome internetineje svetaineje...Prisimenu ta pirm Tavo šypsena,Tavo žaviasas akis..Norisi man Tave turet šale....Nors norai nevisada pildosi ,net ir kai nori ar labai tikiesi.Su lyg kiekviena diena aš jaučiu jog darausi vis linksmenis,nes žinau jog artėja ta diena kai galėsiu tave pagaliau isvyst ir apkabint...Stengiuosi negalvot,pamiršt.Kartais net pagaunu save,kai nesustodamas dirbu,kad pabėgčiau nuo minčių.nes kai užsisvajojiu apie Tave tada laikas sustoja,sekundes virsta minutem...minutes valandom..valandos dienom..Tu privertei vėl mano širdute plakt vis stipriau,vėl privertei jaudintis ir kaško siekt...O as jau maniau,kad niekados šito nebemokesiu..
Atsiuntė:
Donatas
2011-07-25Aš nepalūžau
Užduokime kiekvienas sau klausimą. Ar esantį šalia žmogų mes verčiame jaustis laimingu? Paklauskime saves dar: ar begalo mylime žmogų, ir ar begalo norime buti abu laimingi?
Aš kaip ir turbūt daugelis jūsų žinome atsakymus į šiuos abu klausimus. Kam užduoti klausimus, kuriems atsakymai vienareiksmiskai “TAIP”. Niekuo neipatingi šie klausimai. Man taipat atrodė paskutinius ketverius metus. Turbūt dar ir dabar atrodytų taipat, jei ne tas skausmas kurį veduosiu šalia savęs, kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, sekundę…
Galbūt, per tuos laimės, pykčio, santaikos ir nesantaikos metus, savęs nebuvau paklausęs šių klausimų, kuriuos dabar čia rašau. Tiesa pasakius aš nepamenu, kad apie tai bučiau galvojęs. Man tai buvo savaime suprantamu dalyku ir kam dar sukti veltui galvą, kuri ir taip turi apie ką galvoti.
Atsiuntė:
Arūnas O.
2011-07-18Remigijui
Meilė, susižavėjimas, geismas, tokie nuostabūs ir kartu šiurpūs dalykai, traukiantys kaip drugelius į ugnį. Tai pats tiksliausias apibūdinimas. Meilė yra kančia, yra nuostabu ką nors mylėti kankinančia ir žeidžiančia meile. Kaip sunku yra išties mylėti, atiduodant savo sielą ir kūną tam, kurį myli. Meilė skiria valdovus ir vergus. Iš poros kažkas myli labiau, aistringiau, pasiaukojančiau. Meilė niekad nebūna vienoda. Aš nežinau ar myliu, bet žinau, kad manęs nemyli. Galbūt kai aš tikėsiu savąja meile, kas nors patikės ir manąja. Jei tu girdi žvakės liepsną tamsoje, jei tu matai mano riksmą tyloje, tu mane myli. Aš taip myliu, aš myliu ne kūną, aš myliu sielą, kūno aš geidžiu, kaip geidžia kiekvienas žmogus. Meilė gimdo tik grožį, nesvarbu kokį, proto, dvasios ar kūno. Tik kyla klausimas: ką išties dera mylėti?
Atsiuntė:
Dovilė
2011-07-16Amžinai
Kodėl nesiseka išreikšti jausmų popieriuje, žinai? Manau todėl, kad jis neatsparus ugniai, liepsnoms, kurios dega mano neužgęstančioje širdyje. Tik ji gali ištverti tą neapsakomą skausmą, kuris kaskart persmelkia supratus, kad dėl didžiausios klaidos mano gyvenime nebebūsime kartu. Tikriausiai taip niekada ir neatleisiu sau už tai, ką tau padariau. Taip, tu teisi manydama, kad negaliu suprasti, ką tu jauti, kaip tu esi įskaudintas, bet patikėk, maldauju patikėk, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti iš kalendoriaus tas dienas, kai su tavim pasielgiau kaip tikra kiaulė , net neįsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal...skamba banaliai, ar ne? Bet juk tokia ir yra meilė. Tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne vieną smūgį, bet ir toliau gyvena, kvėpuoja...nesakau, kad tu privalai man atleisti...net nesitikiu to...
Atsiuntė:
Karolis