Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Donateli brangusis,turiu su tavim nuosirdziai pasikalbeti ko nepadariau uzvakar,nes taip viskas netiketai ivyko,net pati nesuvokiau ir nezinojau ka pasakyti.zinai galvoju vis ir galvoju apie tave istisas dienas,o siuo metu ypac.
Sutikau tave autobuse... Tu buvai prieš kelias dienas grįžęs iš jūros, ir atšventęs savo gimtadienį važiavai iš namų į Klaipėdą. 2008 lapkričio antra diena tapo pažymėta. Tą dieną buvo mano mamos gimtadienis, sekmadienis ir aš važiavau į Klaipėdą. Tuo pačiu autobusu kaip ir tu. Tada tu mane pirmąkart užkalbinai. Kaip vakar atsimenu tavo žodžius „dabar jau ši vieta užimta“.
Rugsėjis.Niekada nemėgau šio mėnesio ir šio metų laiko...pučiant žvarbiam vėjui aš stengiuosi kuo greičiau nukeliauti į darbą, nes šaltokas oras man niekada nebuvo mielas...Žinoma, kailiniai rūbai dar spintoje, bet aš žinau, kad man jų jau greit prireiks...Ech, ir nėra kas sušildytų...
Ši diena prasidėjo kitaip...tiesą sakant, ji išvis neprasidėjo...priverstinai pramerkusi akis už lango išvydau rudeniškai apniūkusį dangų, nors dabar jau balandis...tyliai tai sau pasakiau ir nulėkiau žadinti kambariokės...pamačiusi mano veidą iškart suprato, kad šiandien Tu neskambinai...ir turbūt nepaskambinsi...kiekvienas lietaus lašas nukritęs ant mano lango skaičiavo minutes iki vakaro ir atrodė, kad lakrodžio rodyklė kaskart vis garsiau primena apie mano priklausomybę Tau...Tavo balsui...kažkada esu Tau pasakius, kad mano diena prasideda vos išgirdus Tavo balsą...deja, atrodo šįkart viskas kitaip...ji neprasidėjo ir turbūt metas atrasti priešnuodžius...Tu nepaskambinai net tada, kai važiavau į darbą...nervingai žvilgčiodama į telefoną supratau, kad visgi aš beprotiškai pavydžiu jai...turbūt nėra man dabar didesnio džiaugsmo nei žinot, kad galbūt galvoji apie mane, nors ir atsibudai su ja...negaliu dar suprasti, kas čia: moteriškas naivumas ar nesugebėjimas pripažinti tiesos?...
Bijau tos dienos, kai Tave pamatysiu...bijau, kad šiandien man nebepaskambinsi...bijau, kad nusprendei mane pamiršti...o labiausiai bijau, kad tie žodžiai, jog viską darai dėl manęs buvo tik melas...bijau , kad neįstengsiu linkėti Tau laimės su ja...bet jei myli, tai juk reikia daryti, taip? Žinau, kad sutinki...žinau, kad dabar kažkur tyliai tyliai širdyje žinai, jog šaukiu Tave...prašau suteikti man jėgų, kad galėčiau Tave pamiršti...padėk man, kaip padėjai rasti gyvenimo džiaugsmą kiekviename mūsų pokalbyje, Tavo žvilgsnyje ir bučinyje...padėk...ir aš padėsiu Tau pamiršti, kad buvau...pamiršti, kad sugrioviau ramų ir tylų Tavo gyvenimą., kuriame neturėjau atsirasti...tik vieną naktį, kai jau viena žiūrėsiu į žvaigždes, prisiminsiu Tave ir verkdama palinkėsiu nuoširdžiai Tau pačių gražiausių akimirkų...tokių, kurias ir mes turėjom...tokių, kurios niekada nepasimirš...tokių, kurias aš visada laikysiu savo širdyje...toje dalyje, kurioje visada gyvensi Tu...
Kai vakar manęs paklausei ar aš Tavo,aš atsakiau,jog Tavo.. Nors puikiai žinojau,kad ne tavo...Bet Tu tą akimirką buvai be galo laimingas..Tiesiog atleisk,kaš nenoriu Tavęs skaudinti,bet žinau,ką reiškia žodžiai „ Ne Tavo“,žinau,kaip juos išgirdus skauda.Besąlygiškai priklausyti kažkam-beprotybė.Mylėti aklai-baisiausia kas galėjo nutikti..Ir žinai į ką pavirtau aš?Į lėlę-priklausomą ar mylės ar pasiims.ar tik pasodins ant kėdės ir privers žiūrėt kaip žaidžia su kitomis.Į narkomanę.Mano narkotikas-Meilė Tau.Ir man reikia.Kiekvieną dieną/naktį/valandą/minutę/sekundę.Bet vėlu jau.Pasitraukei.Išėjai.Ir nebegrįši.Ir kai aš prašiau grįžti Tu neatsakei nieko.Tylėjai.Po tylos pasakei „Atstok“ .. Ir aš nadžiau atstoti..Pasakas,auksnius vakarus,raudonus rytus,dangų,pasaulį,saulę...Mielasis,ar atstojau?Neatstojau.Tau visa to maža.Išeidamas dar pasakei,kad aš niekada Tavęs nepamiršiu.Bet žinai,Mano Nereikalingas Žmogau,aš būsiu viena iš nedaugelio,kuris sugebės Tave pamiršti... ir aš Tau pažadu,kad ateis tokia diena,kai pats manęs pasiilgsi..Bet tada jau bus per vėlu.Per vėlu.Tada jau gal manęs nebebus.O gal tada aš būsiu išsikvepinus dama,šypsosiuos visiems nueidama.Nebūsiu tokia,kokią palikai tada išeidamas.Jauna,naivi,mylinti.Pažadu,kad kai užaugsiu aš būsiu ta,kurios Tavu reikės..Kurios ilgėsies.Bet dabar aš lauksiu.S bespalve rasa akyse,išiestomis rankomis.Bet tuo pačiu ir pasižadu,kad pamiršiu Tave.Nieko nebebus.Nei vilčių,nei svajonių.Išmesiu tave,kaip popierėlį nuo saldainių.popierėlį,kuris vertingesnis už visus pasaulio milijonus.Mano nereikalingas žmogau,Tu ne toks,kokį įsivaizdavau Tave esant...
Kabliataškis,žvaigždutė,žvaigždutė,žvaigždutė....