Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Tu iseik kol as sypsausi, kol dar galiu tau palinketi laimes, kol nejaucia tau jokio pykcio. Kol akys dar dziaugiasi matydamos tave. Kol as dar nesuprata, kad matau tave paskutini karta. Tik leisk dar karta apkabinti be nuoskaudu ir vilciu. As neversiu, neverk ir tu, tegu viskas lieka svelnu ir tyra. Vos tik tave palietus daugiau paleisti negalejau. Tu neisejai ir leidai man pravirki.
Dar viena liūdna ir beprasmė diena. Gabrielė atsikvėpė. „Taip pasiilgau gyvenimo... Nors ką aš čia kalbu – aš jį turiu. Visas mano gyvenimas – Kamilė“. Nuo tada, kai gimė dukrelė, merginai teko daug ištverti. Šeimos, draugų – visų aplinkinių reakciją į vienišą motiną. O kodėl ji vieniša? Gyvenimas taip norėjo. Dukrelės tėtis išėjo taip ir nesužinojęs, kad sukūrė stebuklą. Tos dienos buvo baisiausios Gabrielės gyvenime. Vieną dieną ji tiesiog išgirdo, kad jo nebėra ir nepatikėjo tuo. Nepatikėjo, kad likimas gali iš jos taip pasišaipyti, kad gali taip kankinti... O ji beveik tikėjosi, kad pagaliau bus laiminga...
Net nežinau kaip pradėti, nes tai prasidėjo taip netiketai, taip staiga.kaip perkunas is giedro dangaus tiesiog priėjai, pasisveikinai, prisistatei lyg tavęs nepažinočiau. aš nebuvau tokia pat maloni su tavim, kreivai pažiūrėjau ir nuejau, pamaniau gal juokauji. kai panašios situacijos pradėjo kartotis vis dažniau suglumau, nejaugi toks vaikinas kaip tu galėjo į mane atkreipti dėmesį. ko ko, o jau tikrai ne tavo dėmesio galėjau tikėtis. neleidau sau svajoti apie tave, bet vis dažniau save užklupdavau apie tave galvojant. tu nenuleidai rankų, o aš pamažu vis artėjau prie tavęs, po truputį pradėjome bendrauti. tu buvai mielas, linksmas, "fainas", na visai kitoks nei apie tave buvo kalbama.
Mano – Mieloji-, kad tu žinotum, kaip gera Tau rašyti.
Tik tie žodžiai, kuriais kalbinu Tave, atrodo tokie
neiškalbingi, banalus ir nepasiekiantys Tavęs, ir man
man neramu, ar mane suprasi. Man rodos, kad netinkamiausia
laiškuose rašyti apie save, savo išgyvenimus ir džiaugsmus.
Laiškai yra žodžiai kitam, paguoda ir vilties suteikimas.
Ar mano laiškai tokie? Ne. O kodėl rašau tau?
Sudie visam, mano Meile... Nesugebėjau Tavęs išsaugoti... Vienai tai padaryti buvo per daug sunku... O Tu niekada net nepasisiūlei man padėti... Ar Tau dabar ne gėda?... Būsi beširdis, jei atsakysi, kad ne...