Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Ko gero apie Meilę daugiausia žinai, kai tau šešiolika, septyniolika...dvidešimt. Juk tai pirmas kūno virptelėjimas, kai mylimasis, einantis greta, paliečia tavo petį, širdies plakimas, kai jis nedrąsiai paima už rankos ir pirmas bučinys, kuris dar ilgai degina lūpas. Ji tokia tikra ir nuostabi. Meilė. Ji skatina gyventi ir veikti, dienas nuspalvina džiaugsmo spalvomis ir, atrodo, visa, kas geriausia dar tik priekyje, dar tik bus.
O kokia Meilė, kai tau tuojau ateis penkiasdešimtas gimtadienis? Kai tavo plaukų spalva maskuoja pirmąsias žilas sruogeles ir kai raukšlės apie akis išduoda ne tik džiaugsmo bet ir gyvenimo patirtį .Ar tada irgi galima džiaugtis gyvenimu, mylėti ir būti mylima.
Laikas.Tas laikas,kuris nei auga,nei mazeja,tik tiksi,tiksi,kaip mano sirdis sakydavo myliu,mylejau,mylesiu...Kai kaip dabar viska matau kai uzsimerkiu.Dar jaucia mano lupos tavasias,dar girdziu juoka,ir silta prisiglaudima...T
O mes vis dar laukiam...rytojaus...kai ir vėl dar viena diena sutrumpės laukimo laikas.Nežinau kaip baigsis mūsų laukimas,prie ko prives jausmai,ar tas atstumas mus išskirs,o gal kaip tik būtent atstumas bus kaip geras spyris,ir pastūmės žengti žingsnį pirmyn,o ne plaukti pasroviui.Kad ir kaip viskas pasibaigs,niekada gyvenime nei vienas neužmiršim to ka teko kartu patirti,net jei Dievas mus išskirs,vistiek dėkosime likimui ,kad nors trumpam leido pabūti laimingais.Na ,o dabar,rašydama dedu ne taška,palieku daugtaški ir laukiu .... laukiu tavęs,mano išsvajotas,tobulas svajonių prince....
Vakaras beprasmis,kai tu taip toli.
Skęsta mano mintys meilės ilgesy...
Suprantu,negalim viso to pakeisti,
Nutarė likimas su mumis pažaisti.
Bet mes esam stiprūs,nors kentėt sunku.
Kiek bereiktų laukti,būsime kartu.
Ar žinai kodėl? kodėl vėl atėjai pas mane? Jei Tau taip manęs reikėjo galėjai ateiti ankščiau, ne po trijų metų. kai jau nauji draugai, gyvenimas ir tik sena praeitis grįžta prisiminimais. Kurie manęs jau senai nebešildo, o tik skaudina. Skaudina taip, kad geriau jų net neprisiminti nesinori, o dar gariau , kad jų visai nebūtų buvę.