Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Kodel?uz ka?kodel?Nejaugi as buvau tau tokia bloga,kad sitaip su manim
elgeisi?Nejau ne trupucio nejautei man meiles, pagarbos???Ka as tau tokio
blogo padariau, kad sitaip mane apgaudinejai?
Aš viena... Vienui viena... Mano meilė egzistuoja tikrai ne man... Ir ne dėl manęs... Aš kasdien Tave matau ir jaučiu savo esybe, bet mano meilė ne man... Ar dar galiu savo širdį vadinti gyva?... Juk ji jau senai nebeplaka... Viskas... Nuo šiol ji akmuo, o ne širdis... Aš tai jaučiu... Akmuo, kuris pasiryžo visą likusį gyvenimą tūnoti manyje... Suteikdamas tik didelį skausmą ir nykias dienas...
Pripažįstu, esu per daug įkyri ir elgiuosi per daug kvailai, kad atkreiptum į mane dėmesį... Net žodis atsiprašau nepadės... Kvaila, kvaila, kvaila...Tokia tik dėl to , kad be galo myliu... Tave... Tik Tave... Stengiuosi kažką pakeisti, bet esu bejėgė prieš jausmus... To anksčiau niekada nežinojau... Dabar žinau...
Rodos dar niekad nesijaučiau taip prastai, kaip dabar. Nebegaliu pasakyti, kad suprantu Tave iš Tavo tylos. Kažkur aukštai, rodos, meilei nėra ribų, o žemai jautiesi tokiu žmogumi, kuris atleidimo nevertas. Tas plėšo mane į gabalus ir aš nejaučiu vientisumo, širdis tai pražysta, tai vėl pumpurai krinta žemyn pakąsti netikėtos šalnos.
Tu sakai, kad Tau reikia jausmų, o ne žodžių.
Ar žinai, Marsietuk, kaip sunku yra mylėti? Buvau pasiryžus tau atiduoti visą savo gyvenimą. Turėjau vilties, jog kažkada dalinsimės visu džiaugsmu, liūdesiu, pabusim ir užmigsim vienas kito glėbyje. Tu buvai žmogus, kuris nuspalvino mano gyvenimą ryškiausiomis spalvomis... tas, kuris privertė mane patikėti meile, kuris rodės toks mielas, žavus, nepakartojamas.
As dar pamenu tas zvaigzdetas naktis,kurias leisdavau viena... Skruostais be paliovos riediedavo asaros... Pamenu,kaip kartojau sau,jog taves mano gyvenime nebera... Jog tu niekad negrisi! Taip liudnai slinko mazdaug 3- ji metai.. Niekaip negalejau pamirsti tavo akiu,zvilgsnio,sypsenos... Tu visada buvai su manim. Lydedavai mane i darba,paskaitas,sapnus... Nemeluosiu,retkarciais vis parasydavai sms zinute... Kodel- nezinau!