Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Tas matinis vakaro nerimas, kapučino spalvos atodūsiais... It cinamono lazdelėmis paskanintas Tavo tylėjimu jaukiai įsitaiso mėgstamiausiame mano krėsle. Nekviestas, neprašytas, pilkomis tarsi vakarykštė migla akimis, pedantiškai nuglosto kiekvieną kambario kertę. Ne visai meiliai nužvelgia saulės išblukintas užuolaidas, kuriose, tartum močiutės krapmleno suknelėje, ramunių akimis šelmiškai mirksi vasara. Kiek ilgėliau stabteli pamatęs senučiukę surudijusią ant sienos kabančio laikrodžio rodyklę. Tik tak, tik tak, tik tak - kapsi sekundės į nebūties rėškutes, jas užpildydamos dienomis, mėnesiais, metais. Mudviejų esatim...
Temsta. Lietaus nupraustos susiliepsnoja vienišo žibinto akys. Nepiktai per miegus suamsi šuo. Nežinia, ant ko. Ar ant ne visai blaivutėlio šeimininko, o gal delčios ragelio, netikėtai iš po debesies išlindusio ir apšvietusio jo būdą. Girdėt, kaip kur ne kur žalieji smuikininkai derina savo stygas. Mėlynam dangaus švarko atlape virpčioja įsegta Aušrinė. Tylu. Tyloje - tik aš. Ir vienintelis bičiulis – matinis vakaro nerimas. Išnarpliojęs kiekvieną kaktos raukšlę, įlinkį, perbėga į tylinčių lūpų kampučius. Nušluostęs nuo minčių dulkes, lėkštelėn surankiojęs nepasakytų žodžių trupinius, susigūžia ir tarsi priekaištaudamas murma kartu su drauge – surudijusia rodykle:
- Tik tak, tik tak, tik tak...