Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Žiūriu į obels šaką, į bręstančią obuolių kekę ir man ji atrodo tobula. Aš tarsi užuodžiu subrendusios vasaros kvapą, kuris skleidžiasi nuo sirpstančių obuolių ir siunčiu šį aromatą Tau. Tau, nes visa man primena Tave, viskas telpa Tavo akių begalybėje. Sunku suvokti, kodėl tiek gyventa be Tavęs, kodėl taip reikėjo man, o gal Tau.
hm kodel zmones tokie keisti.Del savo suduzusios zirdeis saukiasi dievulio ir jy kaltina del nelaimingos meiles,kaltina jy tuom kad nesugebejo savo laimes,meiles puoselet ir saugot.Kaltint galime dazniausisi tik save ir savo sirdy kuri y vidu ysileido meile.Ir leidosi buti sudauzoma y tukstacius mazyciu sukiu.I tukstancius nesuklijuojamu veidrodzio gabaliuku kuriuose matai savo nelaiminga veida ir isverktas akis.
Prisimenu, kada pirmą kartą Tave pamačiau, negalėjau pamiršti Tavo žvilgsnio. Mane išmušė karštis ir apsvaigo galva. Maniau, kad taip būna tik filmuose. Dar ilgai po to sėdėjau namuose ir žiūrėjau į tavo akis. Aš susiejau jas su palaima ir, kai sutikdavau Tave, negalėdavau ilgai žiūrėti, nes man Tai buvo per daug. Aš buvau mažas susigūžęs žmogutis, ieškantis išėjimo iš skausmo ir kančios. O tavo akys bylojo apie drąsą, tiesą ir dar apie kažką, ko nesuvokiau. Jos perverdavo mane kiaurai ir man rodės, kad Tu žinai apie mane viską. O aš nieko apie tave neprisiminiau. Vieną vakarą prieš užmiegant, pagalvojau - kas aš Tau esu? Šone sušmėžavo Tavo vaizdas užrišta burna. Tuomet aš nežinojau, ką tai galėtų reikšti. Ir dabar nelabai žinau. Gal tai, kad tu negali man atsakyti, o gal tai, kad aš esu Tu užrišta burna. Nežinau.
Tu atėjai,
Kada man taip reikėjo...
Kai vieną koją vasara buvo padėjus...
Man buvo šalta...
Prie Tavęs aš priėjau
Ir nenumaldomą troškimą pasilikti
Pajutau...
Zinai, kai dabar nera taves namuose tapo taip tuscia ir liudna. Rodos, tie patys daiktai, kurie visai nesenai dziugino, dabar nenustoja manes erzinti. Viskas ka kureme kartu dabar neturi gyvybes. Tik laikas nesustoja beges, taciau net ir laikrodzio tiksejimas privercia mane ant jo supykti... Kur beprisiliesciau, ka bematyciau, visur tu...