Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Viena vakara grizusi namo is darbo radau Tavo laiska...:
Brangioji, galbut as ir pridariau daug klaidu savo gyvenime , bet as
jau nieko nebegaliu pakeisti . Belieka su viskuom susitaikyti ir
pakeisti tai ka as galiu pakeisti . Bet..... nepaisant visko, nesvarbu
kas buvo o ko nebuvo, as dabar apie tai negalvoju .. as Tave myliu.
Tai dalykas kuriuo esu isitikines 10000000000000...% savo gyvenime ir
as tuom dziaugiuosi , nes as zinau kas yra meile . Tavo zodziai apie
mus mane zudo... Man buna labai liudna, kad tu net nenori susitikti ir
tiesiog draugiskai pabendrauti...
Šiandien mums duota pasidžiaugti Saule, kurią taip senai matėme bešviečiant danguje. Po ilgų atostogų ji sugrįžo pas mus suteikdama džiugesį ir harmoniją širdyje.
Koks nuostabus vakaras. Saulė skęsta miško tankmėje, palikdama spindulius upei. Daug žmonių, kurie šalimais vaikšto, šnekasi, dalinasi dienos įspūdžiais- visi išlydi saulę nakties miegui, su viltimi, kad rytoj ji vėl nušvies dangų. Tėvai savo mažosioms atžaloms atveria gamtos grožį ir leidžia jiems džiaugtis savo mažu dar menkai suvokiamu pasauliu. Staiga pasigirsta skardus vaiko verksmas ir jis jau švelniai globojamas tėvo rankų. Sustabarėjusį mano žvilgsnį atitraukia staigus ir šaltas vėjas, kurį atginė nerimastingas Nėries vanduo, primindamas mums, kad dar neseniai pasitraukė įšalas nuo žemės, kuria mes kasdien miname staigiais, skubiais žingsniais, užsikrovę savo galvas kartais bereikšmėmis, kitiems sunkiai suvokiamomis mintimis, kurios neretai mus gena i kasdienybės rutiną, priverčiančios pamiršti trapų ir jausmingą, pilna paukščių giesmės, lapų šnarėjimo, upės tekmes, dangaus žydrumo pasaulėlį.