Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Tada man nerūpėjo...Nei ką kiti galvoja, nei ką aš galvoju, nei kaip kas atrodo... Elgiausi taip, kaip norejau. Negalvodama. Tiesiog į viską nusispjovusi... Jau buvo praėję keturi mėnesiai po to, kai išsiskyrėme. Išsiskyrėme po penkių metų draugstės. Buvo sunku...Čia net žodis SUNKU atrodo per daug paprastas. Buvo taip, kaip dar niekad nebuvo... Tuščia. Ne tik gyvenime, bet ir širdy.
Suvokusi, kad niekas nebesugrįš, leidausi į gyvenimišką intrigą. Išvykau į kelionę su žmogumi, kurį žinau daugiau nei metus, bet niekada nesu mačiusi. Kodėl su juo? Jo istorija tokia pati. Tik dar sunkesnė patirtis. Jis ją turėjo ketverius metus, ir jis ją užtiko su kitu, už kurio po mėnesio ištekėjo.
Vakarui atėjus iš puodelių lėtais judesiais, mažais gurkšneliais gerdavome liūdesį. Žvelgdavome pro langą į tamsias gatves ir laukdavome, kol pradės byrėti snaigės. Retai kada sulaukdavome, nes susitikdavome dažniausiai pavasarį, kai naktys šiltėdavo, o liūdesys puodeliuose kartėdavo. Žiūrėdavai į mane, o aš į save lango stikle.
Aš žinodavau, kad tik mano puodelyje plaukioja liūdesys. Tavajame buvo laimė sumaišyta su daug cukraus nes aš niekada nepamiršau, kad Tu mėgai saldintis gyvenimą.
Norėčiau pasakyti vieną nuostabų, gražų, mielą, nepakartojamą žodį - MYLIU...
Bet tau jis nieko nereiškia... Kaip ir nieko nereiškia nei mano jausmai tau, nei skausmas nesvarbus, kurį dėl tavęs kenčiu...
Tau išvis aš nerūpiu, tau nusispjauti ant manęs.
Man vis sakai,kad kažką jauti, tu niekad nepasakai, kad mane myli... NIEKADA!!!
Vakar vakare dangus nusidažė tokia oranžine spalva ir Dievas kūrėjas ištapė dangaus skliautą nesuskaičiuojamą daugybe ženklų, kuriuos bandžiau įskaityti. Pamačiau ten besileidžiančias minkštas, kažkokias išdykusias pėdas - rodos kas sulėtintam laike leistųsi iš dangaus . O gal tai tik mano senas vaikystės prisiminimas taip ilgai švietė ir šildėsi mieluose vakaro saulės spinduliuose.