Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Nepasakosiu nuo ko viskas prasidėjo.
Tai kolkas nesvarbu..:)
Svarbiausia tai, kas vyksta dabar..O dabar..Chaosas.
Nežinau ką jam jaučiu.
Simpatija? Ne..Daugiau.
Prisirišimas? Ne..Nors..Gal.
Meilė?
Hm.. Nežinau.
Gal tai meilė. O gal ne..
Prisimeni,kai pirmą kartą mane pabučiavai išvažiuojant, viskas buvo taip nekalta;] bet vakare tiu vėl atvažiavai, paklausti ar man jis patiko;]]]... kaskart susitikus su tavimi prašydavau, kad mane vėl taippabučiuotum,nes tai buvo pasakiška dar niekas manęs taip nėra bučiavęs...
ak,dangau pasakyk man ka daryt,kaip tave mylet rasa,tavo akys melynos tarsi dangaus zvaigzdeles,pamilau jas ir be ju gyvent nebegaliu,tos svelnios rankos kurios liete pora naktu ir lupos svelniai buciavo mano veida.
dingsta viskas blesta tai greitai,kad atrodo pasaulis sukasi trigubai greiciau,vis laukiu tavo zinutes,skambucio ir svelnaus balso kuris it juros osimas ramina mane......
Tu nusvitai man lyg saule gyvenime..tu mane isgelbejai is nevilties, tu mane ištraukei is vienatves, is traukei is namuose vykusio pragaro, as tikėjau tavimi, as ziurejau i tave kaip i savo brangiausia zmogu, del kurio atsisakiau tevu, atsisakiau viso savo praeito gyvenimo, nes tikėjau tavimi, pasiklioviau sirdimi...
Eidavome kartu i mokykla, pareidavome is jos taip pat kartu, kartais pasiulydavai nueiti pas tave...Mes gulėdavome, ziuredami TV svajodavome apie savo namus, kuriuose niekas netrukdys, kuriuose butu meile, musu meile...taip prabėgo 5menesiai...
Diena, tu grizai i savo namus po darbo, skambini man, as atsiliepiu ir tu išgirsti riksmus, mano mama mane puola su peiliu, tu staigiai atvaziuoji, siaip ne taip pabegu išlipdama per langa, tu mane laikai savo gleby, veziesi pas save, nors as nenoriu, pasakai viskas taip toliau testis nebegali, as neleisiu kad tave šitaip draskytu, siule pasilikti pas save, bet as nesutikau(tuo tarpu galvodama) galu gale turiu ir teva, kuris galvojau myli ir užstos, neskaitant to, kad yra motinai „po padu“.
Sėdžiu namuose viena, žiūriu pro langą ir matau kaip gatvės žibintų šviesoje paskęsta lietaus keliami purslai, kaip krenta ant žemės negailestingai vėjo blaškomi lapai... Žiūriu į juos ir jaučiuosi taip, tarsi aš būčiau medis ir nuo manęs plėštų lapus. Nors ir nekenčiu lietaus, bet į jį žiūrėti man patinka.Tada aplanko įvairūs prisiminimai ir užplūsta šilti jausmai. Rodos, dar taip neseniai į lietų žiūrėdavome kartu...Tie lietaus lašiukai ir burbuliukai ant balų kėlė tiek džiaugsmo ir atrodė taip žaismingai. Kaskart stebėdama tą vaizdą pasijusdavau tokia maža ir menka būtybė...Tada sėdėdavome susiglaudę ir net nejausdavome, kas vyksta aplinkui, juk buvome susikūrę atskirą savo pasaulį. Pasaulį, kuriame tik tu ir aš.