Tavo praeitis, tavo dabartis – kas neduoda gyventi ramiai, kas neleidžia užmigti, lyjant lietui? Kodėl dairaisi į žvaigždes, kodėl gaudai praeivių žvilgsnius? Papasakok Lietui savo istoriją, o jis nuneš ją mažomis srovelėmis į tūkstančių žmonių širdis...
Norite, kad čia atsirastų Jūsų meilės istorija?
Siųskite ją paprastu paštu:
Radijo stotis "Lietus"
Laisvės pr. 60, II aukštas
05120 Vilnius
Ašaros tyliai klapsi žemyn, viską prisiminus. Taip tu visada liksi 'mano mažasis
zuikutis', aš visada būsiu 'tavo zuikute'. Visada.
Aš netikiu kad tai tikra, netikiu, kad tai baigėsi, netikiu,
kad tu tai galėjai padaryti, netikiu, kad padarei... Tu man tiek davei, kad
netikiu, jog ši pabaiga yra tikra. Netikiu, kad MES išėjom, kad jau likome tik
TU ir AŠ. Kad nebėra MŪSŲ, kad viskas išnyko, baigėsi.
Jeigu žodžiai gali talpinti jausmus, noriu sudėti į juos savo meilę Tau. Man rodos, kad aš kaip tik to ir mokausi - išreikšti savo jausmus. Ir tai tikrai nėra paprasta. Daugybe barjerų sustabdo mane, kai noriu Tave apkabinti. Tada tikrai norisi tylėti ir siūsti nematomu eteriu savo sielos dainas Tau. Aš nežinau, kas man galima, kas negalima, o labiausiai bijau Tave įskaudinti. Linkiu Tau laimės iš visos širdies ir nenoriu trukdyti Tavo laisvei ir Tam ką užsitarnavai savo tyrumu. Aš vis dar nežinau, kur Tavo žodžiai, o kur jausmai, nes vis dar nematau visumos ir visų galimybių. Nežinau, kur praeitis, kur ateitis, kokia turėtų būti dabartis. Mano katytė šoko iš balkono ant kito jaukaus kambario palangės ir nepataikiusi užsimušė. Man jos šuolis buvo tarsi prisirišimo skatinamas šuolis į ateitį, kur tarsi nedalyvavo kantrybė ir tyli motiniška išmintis. Gal ir aš nemoku branginti šiandienos, nemoku džiaugtis tuo, ką turiu. Gyveni ir mokaisi priimti save ir pasaulį toks, koks jis yra. Mokausi susitaikyti su tuo, kad Tu toli, kad negaliu matyti, kada pasiilgstu, o pasiilgstu kiekvieną minutę, negaliu liesti, negaliu pabūti kartu ir paprastai pakalbėti. Išties, net nežinau kodėl? Kartais man atrodo, kad manęs nekenti, kartais rodosi, kad bijai, būna jausmas, kad mane myli. Aš renkuosi paskutinį ir pratinuosi prie To, nes vis dar negaliu tuo patikėti iš tikrųjų. Kur mano iliuzija, o kur realybė, kur buvusių klaidų šleifas? Nežinau... Žinau tik kad atsinešiau šią meilę su savimi, pernešiau ją per klonius ir dykumas, per bedugnes. Ir kai Tu liūdnai praeini pro šalį, man būna liūdniau negu liūdna, o labiausiai dėl to, kad nieko nežinau. Nieko nežinau ir kartu žinau tai, kas man svarbiausia - aš labai myliu Tave :)....
Norisi papasakoti tokią istoriją, kuri atrodo savo stebuklingumu kaip ir netikra, bet ji man yra pati tikriausia, kokią tik žmogus gali patirti. Kartą per televizorių pamačiau gražią porą. Moteris kalbėjo apie tokią meilę, apie kurią svajotų nebojant gyvenimų tėkmės. Rodos, kaip ir girdėta, rodos, kad apie tai svajoja kiekvienas. Bet tą kart man Jos žodžiai labai giliai įstrigo širdin, o gal būt pažadino snaudusią mano atmintį..
Tai buvo ilga ilga... labai ilga diena... Liūdna, nuobodi, vis tokia pati... Už lango vis tie patys dideli debesys... Tas pats kiaurai veriantis lietaus stuksenimas į palangę... Kaip tai pavadinti? Vienatvė... Tai ta labai ilga diena.. Kai šalia gali rasti tik prisiminimus, neišpildytas svajones, nuotraukas iš apgaulingos praeities... Nejučia užmiegi ir nejučia pabundi... Išeini ir vėl grįžti... Lyg niekur ir nebūtum išėjus... Apsidairai sugrįžus... o čia toje pačio vietoje vienišas kavos puodelis... tie patys linksmi pliušinių meškučių veidai... Tas pats veidrodis, kuriame matai save su skaudančia šypsena veide. Tai kasdienybė... Tai tuščia diena be pabaigos!
Akapulkas skendejo svilinancios saules spinduliuose, bet cia, salia baseino buvo vesu. "Orealio" viesbucio baro staliukai buvo sustatyti po kiltine stogine, o silpnas vejelis primindavo jog visai netoli vandenynas. Seseliai po truputi ilgejo, artinosi valanda, kai minios zmoniu prades plusti i vesias vakarinio Akapulko gatves. Vandenyno pakranteje, ant uolos, nuo kurios atsiveria nuostabus Meksikos ilankos vaizdas, stovejo nediduke jauki kavine.
Jau buvo priteme, bet pakranteje buvo puikiai matyti miesto ziburiai. Vandenyno bangos pliuskeno kazkur zemai, buvo girdeti, kaip jos triuksmingai atsimusa i uola. Naktis buvo tokia silta, kokia buna tik pajuryje. Zmoniu mintys skriejo i tolimus kranto ziburelius. Apacioje, tarsi po kavines kojomis, buvo girdeti negarsi bangu musa. Zmones galejo stebeti ramia melyne, kalnu siluetus uz kuriu rytais pakyla raudonas saules diskas.